Apie mūsų vidinę šeimą arba "Dialogas su balsais" (Voice Dialogue)
Metodo autoriai psichologai susitiko jau būdami brandūs žmonės,
abiejų pirmosios santuokos jau buvo iširę.
Jiedu puikiai suprato, jog du žmonės, gyvendami drauge, konfliktų negali
išvengti, tačiau nebenorėjo patirti to streso ir kančių, kurias atnešė
pirmosios vedybos, todėl pradėjo galvoti, kaip išmokti gyventi drauge taip, kad
nesutarimų ir barnių kiltų kuo mažiau, kad jie netemdytų šeimos gyvenimo.
Sutuoktiniai pradėjo gilintis į savo nesutarimų priežastis, ieškodami būdų, kaip
suprasti vienas kitą, gyventi be barnių ir tobulėti, jie suprato, jog žmoguje
gyvena neviena, o kelios asmenybės, kurios turi išmokti susitarti. Pamažu
Stounai išvystė naują kryptį, padedančią asmenybei tobulėti ir suvokti save ir šį metodą pavadino " Dialogas su Balsais".
Mes dažnai patiriame, jog ryte mąstome vienaip, po pietų kitaip, o vakare
vėl mums viskas atrodo kitaip. Ligos ir tos pasireiškia įvairiai – vieną dieną
skauda sąnarius, kitą – galvą, trečia – viskas gerai. Kažkas mūsų viduje
pastoviai keičiasi, mainosi, o tai ne kas kita, kaip asmenybės dalys –
subasmenybės, specifinės energijos, kurios bendrauja viena su kita, pastoviai
pešasi, o tuomet išsivysto vidinis dialogas. Įdomiausia, kad mes ir elgiamės
taip ,kaip liepia mūsų subasmenybės. Sakome – aš mėgstu ledus, bet nemėgstu
apelsinų ir pan.. mes ne tik elgiamės, taip, kaip liepia mūsų subasmenybės, bet
ir be galo jomis tikime, su jomis tapatiname save.
Atstumtieji ir neišvystyti
Žmogus dažniausiai elgiasi taip, kaip jam liepia, kuri nors jo subasmenybė.
Pagrindinės subasmenybės sudaro vadinamąjį ego. Tai tos, subasmenybės, su
kuriomis žmogus save tapatina, t.y. mano, kad jos lygu „aš“. Jos vadinamos
„pirminiais aš“. Pavyzdžiui, aš esu atkaklus, geranoriškas ir tt. Kita grupė –
„atstumtieji aš“. Tai tos energijos, kurių žmogus nenori matyti savyje, toks
žmogus nenori būti ,todėl atstumia jas savyje . Šios subasmenybės susiformavo po
tam tikrų pergyvenimų, nesėkmių ir žmogui visa tai buvo nemalonu. Trečioji
grupė – neišvystytos subasmenybės. Tai tos, kurių embrionai yra žmogaus viduje,
bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo išvystytos. Kiekviename iš mūsų
yra tėvo ir motinos suasmenybės, tačiau jaunuoliuose jos dar neišvystytos vien
todėl, kad jie dar neturi vaikų. . Be to žmogus negali tapti geru tėvu ar
motina, jeigu jo patirtis šioje srityje bloga, tokiu atveju tėvo ar motinos
vaidmuo patampa „atstumtaisiais aš“. Jeigu patirtis buvo ir ji buvo gera, tai
tėvo ar motinos subasmenybė ima viršų ir sako: “Aš tas, kuris rūpinis vaikais“.
Tokiu atveju ji įeina į Ego komandą ir tampa „pirminiu aš“. Problemos žmoguje
kyla todėl, kad jis pasitiki tik keliomis subasmenybėmis, save tapatina su
jomis, pradeda taip galvoti, taip elgtis ir t.t. Tai yra žmogus pasidaro
nelaisvas, nebeturi galimybės elgtis kitaip, adekvačiai tam ,kas vyksta , o jis
elgiasi taip, kaip liepia keletas pagrindinių subasmenybių. O visos likusios
energijos (subasmenybės) pradeda kelti problemas, nes niekas jų nesiklauso,
negirdi, nekreipia į jas dėmesio. Kaupiasi konfliktas viduje žmogaus.
Vidinė šeima
Daugumoje iš mūsų gyvena vidinis kontrolierius. Tai
subasmenybė, kuri atsakinga už pastovumą: niekas neturi keistis, viskas turi
vykti tik taip, kaip numatyta. Jokių
pokyčių, jokio išradingumo, jokios nuojautos!
Stūmikas- tai yra energija, kuri mus vis varo į priekį: „Eik, daryk, daugiau daryk“ Tai
tipiška darboholikų subasmenybė.
Vidinis kritikas. Ši energija atsakinga už žmogaus savigraužą. Ji visą laiką
zyzia: Tavo ausys atlėpusios“, „Tu bloga mama“, „Tu nevykusi darbuotoja“ ir
pan. Žmogus jaučia pastovią kaltę ir jam dėl to blogai.
Teisėjas. Jis atkakliai kartoja – jie blogi, aš geras, man nesiseka, nes turiu prastus
pavaldinius arba blogą viršininką. Tokie žmonės dažnai nori būti bosais ir
aiškinti kitiems, kaip gyventi
Racionalus protas. Tai ta asmenybės dalis, kuri
viską paaiškina. „Šiandien karšta, todėl turiu apsivilkti marškinėlius“ ir
pan. Jie yra be galo logiški ir nori kiekvieną savo veiksmą pagrįsti
Vidinis vaikas. Tai toks, kuris negali pats savimi pasirūpinti. Dar yra verkiantis vaikas,
žaidžiantis vaikas, magiškas vaikas
Visos šios subasmenybės sudaro mūsų vidinę šeimą. Jos egzistuoja kiekviename iš mūsų,
tačiau skirtinguose žmonėse dominuoja skirtingos suabasmenybės. Pamenate, kaip ką tik
sakėte: “Ne mano charakteris“ arba „aš jau toks esu“, „aš mėgstu tą ir tą“.
Vadinasi valdžioje - kažkuri viena arba kelios subasmanybės ir žmogus
save tapatina su jomis. Gerosios subasmenybių pusės yra tos, jog jos
gina ir saugo žmogų, nes atsirado tuomet, kai reikėjo silpną žmogų
apginti, blogosios – jos neprileidžia jokių kitų galimybių, elgesio variantų,
neleidžia atsiskleisti kitiems talentams. Todėl mes dažnai sakome: “Esu
toks ir baigta“. "Dialogo su Balsais "sesijos metu bendraujama su konkrečiomis
subasmenybėmis,surandamos įtampų,vidinių konfliktų priežastys ,po sesijos įsivyrauja pusiausvyra
Apie džiaugsmą ir liūdesį
Jūsų džiaugsmas – tai jūsų liūdesys be kaukės.
Ir tas pats šulinys, iš kurio sklinda jūsų juokas,
dažnai būna pilnas jūsų ašarų.
Ir nejau gali būti kitaip?
Kuo giliau į jūsų esybę įsismelkia liūdesys, tuo
daugiau džiaugsmo galite savyje sutalpinti. Argi indas vynui laikyti – tai ne
tas pats indas, kuris buvo puodžiaus išdegtas krosnyje?
Ir argi liutnia * , glostanti jums dvasią, - tai ne
tas pats medžio gabalas, kuris buvo išpjaustytas peiliu?
Kai džiaugiatės, pažvelkit gilyn sau į širdį ir
suvoksit, jog dabar jus džiugina tai, kas anksčiau liūdino.
Kai liūdite, vėl pažvelkit sau į širdį ir pamatysit,
kad iš tikrųjų verkiate dėl to, kas anksčiau jus linksmino.
Kai kurie iš jūsų sako: „Džiaugsmas yra stipresnis už
liūdesį“, o kiti sako: „Ne, liūdesys yra stipresnis“.
O aš sakau jums – jie neperskiriami.
Kartu jie ateina, ir kai vienas iš jų sėdi su
jumis prie stalo, atminkit, kad kitas miega jūsų lovoje.
Iš tikro jūs nelyginant svarstyklės svyruojat tarp
savo liūdesio ir savo džiaugsmo.
Ir tik tada, kai svarstyklių lėkštės tuščios, jos
stovi ramiai ir išlaiko pusiausvyrą.
O kai brangenybių saugotojas pakelia jas, sverdamas
savo auksą ir sidabrą, jūsų džiaugsmas ar liūdesys būtinai kyla arba leidžiasi.“
(K.Džibranas )
Apie mūsų vidinę šeimą arba "Dialogas su balsais" (Voice Dialogue)
Metodo autoriai psichologai susitiko jau būdami brandūs žmonės,
abiejų pirmosios santuokos jau buvo iširę.
Jiedu puikiai suprato, jog du žmonės, gyvendami drauge, konfliktų negali
išvengti, tačiau nebenorėjo patirti to streso ir kančių, kurias atnešė
pirmosios vedybos, todėl pradėjo galvoti, kaip išmokti gyventi drauge taip, kad
nesutarimų ir barnių kiltų kuo mažiau, kad jie netemdytų šeimos gyvenimo.
Sutuoktiniai pradėjo gilintis į savo nesutarimų priežastis, ieškodami būdų, kaip
suprasti vienas kitą, gyventi be barnių ir tobulėti, jie suprato, jog žmoguje
gyvena neviena, o kelios asmenybės, kurios turi išmokti susitarti. Pamažu
Stounai išvystė naują kryptį, padedančią asmenybei tobulėti ir suvokti save ir šį metodą pavadino " Dialogas su Balsais".
Mes dažnai patiriame, jog ryte mąstome vienaip, po pietų kitaip, o vakare
vėl mums viskas atrodo kitaip. Ligos ir tos pasireiškia įvairiai – vieną dieną
skauda sąnarius, kitą – galvą, trečia – viskas gerai. Kažkas mūsų viduje
pastoviai keičiasi, mainosi, o tai ne kas kita, kaip asmenybės dalys –
subasmenybės, specifinės energijos, kurios bendrauja viena su kita, pastoviai
pešasi, o tuomet išsivysto vidinis dialogas. Įdomiausia, kad mes ir elgiamės
taip ,kaip liepia mūsų subasmenybės. Sakome – aš mėgstu ledus, bet nemėgstu
apelsinų ir pan.. mes ne tik elgiamės, taip, kaip liepia mūsų subasmenybės, bet
ir be galo jomis tikime, su jomis tapatiname save.
Atstumtieji ir neišvystyti
Žmogus dažniausiai elgiasi taip, kaip jam liepia, kuri nors jo subasmenybė.
Pagrindinės subasmenybės sudaro vadinamąjį ego. Tai tos, subasmenybės, su
kuriomis žmogus save tapatina, t.y. mano, kad jos lygu „aš“. Jos vadinamos
„pirminiais aš“. Pavyzdžiui, aš esu atkaklus, geranoriškas ir tt. Kita grupė –
„atstumtieji aš“. Tai tos energijos, kurių žmogus nenori matyti savyje, toks
žmogus nenori būti ,todėl atstumia jas savyje . Šios subasmenybės susiformavo po
tam tikrų pergyvenimų, nesėkmių ir žmogui visa tai buvo nemalonu. Trečioji
grupė – neišvystytos subasmenybės. Tai tos, kurių embrionai yra žmogaus viduje,
bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo išvystytos. Kiekviename iš mūsų
yra tėvo ir motinos suasmenybės, tačiau jaunuoliuose jos dar neišvystytos vien
todėl, kad jie dar neturi vaikų. . Be to žmogus negali tapti geru tėvu ar
motina, jeigu jo patirtis šioje srityje bloga, tokiu atveju tėvo ar motinos
vaidmuo patampa „atstumtaisiais aš“. Jeigu patirtis buvo ir ji buvo gera, tai
tėvo ar motinos subasmenybė ima viršų ir sako: “Aš tas, kuris rūpinis vaikais“.
Tokiu atveju ji įeina į Ego komandą ir tampa „pirminiu aš“. Problemos žmoguje
kyla todėl, kad jis pasitiki tik keliomis subasmenybėmis, save tapatina su
jomis, pradeda taip galvoti, taip elgtis ir t.t. Tai yra žmogus pasidaro
nelaisvas, nebeturi galimybės elgtis kitaip, adekvačiai tam ,kas vyksta , o jis
elgiasi taip, kaip liepia keletas pagrindinių subasmenybių. O visos likusios
energijos (subasmenybės) pradeda kelti problemas, nes niekas jų nesiklauso,
negirdi, nekreipia į jas dėmesio. Kaupiasi konfliktas viduje žmogaus.
Vidinė šeima
Daugumoje iš mūsų gyvena vidinis kontrolierius. Tai
subasmenybė, kuri atsakinga už pastovumą: niekas neturi keistis, viskas turi
vykti tik taip, kaip numatyta. Jokių
pokyčių, jokio išradingumo, jokios nuojautos!
Stūmikas- tai yra energija, kuri mus vis varo į priekį: „Eik, daryk, daugiau daryk“ Tai
tipiška darboholikų subasmenybė.
Vidinis kritikas. Ši energija atsakinga už žmogaus savigraužą. Ji visą laiką
zyzia: Tavo ausys atlėpusios“, „Tu bloga mama“, „Tu nevykusi darbuotoja“ ir
pan. Žmogus jaučia pastovią kaltę ir jam dėl to blogai.
Teisėjas. Jis atkakliai kartoja – jie blogi, aš geras, man nesiseka, nes turiu prastus
pavaldinius arba blogą viršininką. Tokie žmonės dažnai nori būti bosais ir
aiškinti kitiems, kaip gyventi
Racionalus protas. Tai ta asmenybės dalis, kuri
viską paaiškina. „Šiandien karšta, todėl turiu apsivilkti marškinėlius“ ir
pan. Jie yra be galo logiški ir nori kiekvieną savo veiksmą pagrįsti
Vidinis vaikas. Tai toks, kuris negali pats savimi pasirūpinti. Dar yra verkiantis vaikas,
žaidžiantis vaikas, magiškas vaikas
Visos šios subasmenybės sudaro mūsų vidinę šeimą. Jos egzistuoja kiekviename iš mūsų,
tačiau skirtinguose žmonėse dominuoja skirtingos suabasmenybės. Pamenate, kaip ką tik
sakėte: “Ne mano charakteris“ arba „aš jau toks esu“, „aš mėgstu tą ir tą“.
Vadinasi valdžioje - kažkuri viena arba kelios subasmanybės ir žmogus
save tapatina su jomis. Gerosios subasmenybių pusės yra tos, jog jos
gina ir saugo žmogų, nes atsirado tuomet, kai reikėjo silpną žmogų
apginti, blogosios – jos neprileidžia jokių kitų galimybių, elgesio variantų,
neleidžia atsiskleisti kitiems talentams. Todėl mes dažnai sakome: “Esu
toks ir baigta“. "Dialogo su Balsais "sesijos metu bendraujama su konkrečiomis
subasmenybėmis,surandamos įtampų,vidinių konfliktų priežastys ,po sesijos įsivyrauja pusiausvyra
Apie džiaugsmą ir liūdesį
Jūsų džiaugsmas – tai jūsų liūdesys be kaukės.
Ir tas pats šulinys, iš kurio sklinda jūsų juokas,
dažnai būna pilnas jūsų ašarų.
Ir nejau gali būti kitaip?
Kuo giliau į jūsų esybę įsismelkia liūdesys, tuo
daugiau džiaugsmo galite savyje sutalpinti. Argi indas vynui laikyti – tai ne
tas pats indas, kuris buvo puodžiaus išdegtas krosnyje?
Ir argi liutnia * , glostanti jums dvasią, - tai ne
tas pats medžio gabalas, kuris buvo išpjaustytas peiliu?
Kai džiaugiatės, pažvelkit gilyn sau į širdį ir
suvoksit, jog dabar jus džiugina tai, kas anksčiau liūdino.
Kai liūdite, vėl pažvelkit sau į širdį ir pamatysit,
kad iš tikrųjų verkiate dėl to, kas anksčiau jus linksmino.
Kai kurie iš jūsų sako: „Džiaugsmas yra stipresnis už
liūdesį“, o kiti sako: „Ne, liūdesys yra stipresnis“.
O aš sakau jums – jie neperskiriami.
Kartu jie ateina, ir kai vienas iš jų sėdi su
jumis prie stalo, atminkit, kad kitas miega jūsų lovoje.
Iš tikro jūs nelyginant svarstyklės svyruojat tarp
savo liūdesio ir savo džiaugsmo.
Ir tik tada, kai svarstyklių lėkštės tuščios, jos
stovi ramiai ir išlaiko pusiausvyrą.
O kai brangenybių saugotojas pakelia jas, sverdamas
savo auksą ir sidabrą, jūsų džiaugsmas ar liūdesys būtinai kyla arba leidžiasi.“
(K.Džibranas )
Smurto prigimtis
(Straipsnis talpintas Lrytas.lt)
Psichologas atskleidė, iš kur kyla žmonių agresija: nustokite kaltinti testosteroną
Iš kur kyla smurtas? Iš aplinkos ar iš vidaus? Ar vyrai iš prigimties yra agresyvūs ir linkę problemas spręsti kumščiais? Psichologas Marius Daugelavičius tikina: nekaltinkite dėl agresijos testosterono.
Nors vyriškas hormonas turi įtakos emocinėms reakcijoms, agresyvus elgesys kyla visai ne iš jo, o dažniausiai - iš vaikystės traumų ir būna nulemtas socialinės aplinkos bei kažkada turėtų neigiamų patirčių. Ir agresyvūs būna tiek vyrai, tiek moterys.
Net ir neasocialios šeimos, gyvenančios iš pažiūros "normalų" gyvenimą, susiduria su smurto problema.
Viešumoje negatyvias emocijas įprastai užspaudęs asmuo viską, kas viduje susikaupė blogo, išlieja sugrįžęs namo, tai yra, į aplinką, kurioje jaučiasi saugus ir gali atsipalaiduoti - ar kumščiais, ar aštriu liežuviu, kuris sužeidžia ne ką mažiau už fizinę jėgą. Kenčia artimi žmonės, kenčia pats smurtautojas.
- Iš kur kyla smurtas, kas yra pagrindiniai agresijos šaltiniai?
- Visų problemų paprastai reikia ieškoti vaikystėje: tėvų pavyzdys, auklėjimas, aplinka, kurioje augo vaikas. Paprastai smurtauja tie, kurie patys susidūrė su smurtu. Jiems vaikystėje yra tekę tą išgyventi, ir jie smurtą laiko priemone spręsti įvairiems klausimams.
Žmonės, kurie šeimoje, aplinkoje nepatyrė smurto, praktiškai nepradeda smurtauti, nebent labai retai, tam tikroje situacijoje, bet tai nėra dėsningumas.
- Ar smurtautojai vaikystėje yra patys nukentėję nuo smurto, ar tiesiog turėjo autoritetą, kuris smurtavo prieš kitus asmenis?
- Būna visaip. Nebūtinai tiesiogiai prieš juos turėjo būti smurtaujama, tai galėjo būti smurtas tarp tėvų, nesaugi aplinka kieme, kur būdavo daug smurtaujama. Tiesa, svarbiausia tai, kas vyko tarp tėvų.
Jeigu egzistavo smurtas tarp tėvų ar iš tėvų (vaiko mušimas), tai palieka gilią traumą, žmogus tampa piktas, agresyvus, pasąmoningai, to nesuvokdamas, nori atkeršyti pasauliui, kažkaip gintis, o geriausia gynyba yra puolimas...
- Ar didesnį polinkį į smurtą gali nulemti kokie nors fiziniai dalykai, pavyzdžiui, hormonai?
- Vyriškas hormonas testosteronas šiek tiek labiau veda prie kovos instinkto, bet smurto nenorėčiau į tai nurašyti. Jeigu žmogus neturi vaikystės traumų, testosteronas nesuveiks tokiu būdu.
- Pyktis kaip emocija, pikta reakcija dar nereiškia, kad žmogus turi polinkį smurtauti?
- Pyktis, be abejo, yra normali emocija, ir jokiu būdu nereiškia, jog supykęs žmogus puls smurtauti. Kita vertus, užuomazga yra - kiekvienas smurtas susijęs su pykčiu. Čia kaip toje patarlėje - kiekviena silkė yra žuvis, bet ne kiekviena žuvis yra silkė. Pykčio buvimas nereiškia, kad žmogus smurtaus, bet jeigu žmogus nejaučia pykčio, jis nesmurtaus.
Labai dažnai pasitaikantis atvejis - nuslopintas pyktis ir agresija. Žmogus išoriškai gali būti ramus, bet jis slopina pyktį. Pyktis kaupiasi viduje, ir kai atsitinka kokia nors nepalanki situacija - iššauna. Ramūs, iš pažiūros kultūringi žmonės šeimoje tampa smurtautojais.
- Reikšmingas smurto artimoje aplinkoje veiksnys yra alkoholis. Bet kodėl vienus žmones alkoholis slopina, atpalaiduoja, o kitiems skatina agresiją?
- Alkoholis atima savikontrolę. Tada atsiskleidžia tai, kas yra žmogaus viduje. Jeigu viduje yra kažkoks "vidinis gerumas", žmogus išgėręs tampa "geras". O jeigu viduje yra pasąmoninės agresijos, tie agresyvūs momentai ir išlenda. Ne alkoholis juos sukuria, tik nuima savikontrolę.
- Visuomenėje daug nusivylimo, susipriešinimo - ir dėl ekonominių priežasčių, ir dėl pandemijos. Nepasitenkinimas esama padėtimi turbūt natūraliai daugeliui provokuoja vidinį pyktį. Ar situacija šalyje padidina smurto tikimybę tarp artimų žmonių?
- Padidina. Ir karantinas, ir apribojimai, ir tai, kad žmonės turi mažiau laisvės keliauti, kažką daryti, išsilieti, ypač, kai buvo griežtesni ribojimai, be abejo, veikė žmones, šeimose atsirado trinties.
- Tokiu atveju reikėtų sakyti, kad dėl smurto atsakingas ne pats žmogus, o aplinka?
- Atsakomybę turėtų prisiimti visų pirma šeima, kurioje žmogus augo. Dabartinė ekonominė situacija nėra pagrindinė priežastis - o tai, kas vyko jo šeimoje, artimoje aplinkoje. Jeigu žmogus turi stabilią, sveiką psichiką, vaikystėje nėra patyręs didelių vidinių traumų, nesaugumo, smurto - esami apribojimai ir kiti nepatogumai jo neprives prie smurto.
- Ar smurtą galima susieti su lytimi? Ar tikrai vyrai yra pagrindiniai smurtautojai?
- Būna ramių, švelnių vyrų, būna agresyvių, dominuojančių moterų. Bet žvelgiant statistiškai, į fizinį smurtą, mojavimą kumščiais visgi labiau linkę vyrai. Psichologinis smurtas pasiskirsto tarp lyčių tolygiau. Moterys dažnai turi aštresnį, kandesnį liežuvį ir labiau naudojasi tuo ginklu.
- Ar lyčių stereotipai patys savaime - kad vyras yra stiprus, karys, o moteris nuolaidi, švelni, - kai kurių žmonių negali pastūmėti atitinkamai elgtis, t.y. smurtauti?
- Vargiai. Pasikartosiu, esmė yra tai, kaip žmogus užaugo, ką matė ir patyrė vaikystėje. Jeigu žmogaus viduje yra agresija, ji vis tiek kur nors išlįs - ar šeimoje, ar aplinkoje.
- Jeigu žmogus pats suvokia, kad agresija yra problema - pakelia ranką prieš artimą žmogų, po to gailisi, bet nieko negali su savim padaryti, - ar yra būdų sau padėti, suvaldyti tą vidinį žvėrį?
- Jis turėtų eiti į terapiją ir bandyti gilintis, kas su juo vyksta, dirbti su savimi. Tai pasąmoniniai dalykai, žmogus gali viską suprasti, bet jis pasąmonės nevaldo. Aš turiu klientų, kurie žino, kad negerai daro, bet kai apima emocijos, protas tampa bejėgis. Todėl reikia profesionalaus darbo, kad žmogus susivoktų ir išmoktų savo reakcijas valdyti.
Pačiam žmogui tą išspręsti labai problemiška - tai lyg pačiam išsigydyti dantį. Suvoki, kad skauda, kad yra negerai, bet pačiam nieko padaryti neįmanoma, fiziškai neprieisi. Tas pats ir ten, kur yra giluminės psichologinės problemos - žmogus negali jų pats išspręsti.
Jeigu žmogus agresyvus tampa tik išgėręs, o visais kitais atvejais sugeba valdyti procesą - tada jis gali sau padėti: mesti gerti.
- Ar tiesa, kad jeigu žmogus vieną kartą pakėlė ranką, ją kels ir toliau? Ar smurtas gali būti atsitiktinumas?
Psichologą Dr. Marių Daugelavičių kalbino JURGITA NOREIKIENĖ
Lrytas.lt Gyvenimo būdo redaktorė
Iš kur kyla smurtas? Iš aplinkos ar iš vidaus? Ar vyrai iš prigimties yra agresyvūs ir linkę problemas spręsti kumščiais? Psichologas Marius Daugelavičius tikina: nekaltinkite dėl agresijos testosterono.
Nors vyriškas hormonas turi įtakos emocinėms reakcijoms, agresyvus elgesys kyla visai ne iš jo, o dažniausiai - iš vaikystės traumų ir būna nulemtas socialinės aplinkos bei kažkada turėtų neigiamų patirčių. Ir agresyvūs būna tiek vyrai, tiek moterys.
Net ir neasocialios šeimos, gyvenančios iš pažiūros "normalų" gyvenimą, susiduria su smurto problema.
Viešumoje negatyvias emocijas įprastai užspaudęs asmuo viską, kas viduje susikaupė blogo, išlieja sugrįžęs namo, tai yra, į aplinką, kurioje jaučiasi saugus ir gali atsipalaiduoti - ar kumščiais, ar aštriu liežuviu, kuris sužeidžia ne ką mažiau už fizinę jėgą. Kenčia artimi žmonės, kenčia pats smurtautojas.
- Iš kur kyla smurtas, kas yra pagrindiniai agresijos šaltiniai?
- Visų problemų paprastai reikia ieškoti vaikystėje: tėvų pavyzdys, auklėjimas, aplinka, kurioje augo vaikas. Paprastai smurtauja tie, kurie patys susidūrė su smurtu. Jiems vaikystėje yra tekę tą išgyventi, ir jie smurtą laiko priemone spręsti įvairiems klausimams.
Žmonės, kurie šeimoje, aplinkoje nepatyrė smurto, praktiškai nepradeda smurtauti, nebent labai retai, tam tikroje situacijoje, bet tai nėra dėsningumas.
- Ar smurtautojai vaikystėje yra patys nukentėję nuo smurto, ar tiesiog turėjo autoritetą, kuris smurtavo prieš kitus asmenis?
- Būna visaip. Nebūtinai tiesiogiai prieš juos turėjo būti smurtaujama, tai galėjo būti smurtas tarp tėvų, nesaugi aplinka kieme, kur būdavo daug smurtaujama. Tiesa, svarbiausia tai, kas vyko tarp tėvų.
Jeigu egzistavo smurtas tarp tėvų ar iš tėvų (vaiko mušimas), tai palieka gilią traumą, žmogus tampa piktas, agresyvus, pasąmoningai, to nesuvokdamas, nori atkeršyti pasauliui, kažkaip gintis, o geriausia gynyba yra puolimas...
- Ar didesnį polinkį į smurtą gali nulemti kokie nors fiziniai dalykai, pavyzdžiui, hormonai?
- Vyriškas hormonas testosteronas šiek tiek labiau veda prie kovos instinkto, bet smurto nenorėčiau į tai nurašyti. Jeigu žmogus neturi vaikystės traumų, testosteronas nesuveiks tokiu būdu.
- Pyktis kaip emocija, pikta reakcija dar nereiškia, kad žmogus turi polinkį smurtauti?
- Pyktis, be abejo, yra normali emocija, ir jokiu būdu nereiškia, jog supykęs žmogus puls smurtauti. Kita vertus, užuomazga yra - kiekvienas smurtas susijęs su pykčiu. Čia kaip toje patarlėje - kiekviena silkė yra žuvis, bet ne kiekviena žuvis yra silkė. Pykčio buvimas nereiškia, kad žmogus smurtaus, bet jeigu žmogus nejaučia pykčio, jis nesmurtaus.
Labai dažnai pasitaikantis atvejis - nuslopintas pyktis ir agresija. Žmogus išoriškai gali būti ramus, bet jis slopina pyktį. Pyktis kaupiasi viduje, ir kai atsitinka kokia nors nepalanki situacija - iššauna. Ramūs, iš pažiūros kultūringi žmonės šeimoje tampa smurtautojais.
- Reikšmingas smurto artimoje aplinkoje veiksnys yra alkoholis. Bet kodėl vienus žmones alkoholis slopina, atpalaiduoja, o kitiems skatina agresiją?
- Alkoholis atima savikontrolę. Tada atsiskleidžia tai, kas yra žmogaus viduje. Jeigu viduje yra kažkoks "vidinis gerumas", žmogus išgėręs tampa "geras". O jeigu viduje yra pasąmoninės agresijos, tie agresyvūs momentai ir išlenda. Ne alkoholis juos sukuria, tik nuima savikontrolę.
- Visuomenėje daug nusivylimo, susipriešinimo - ir dėl ekonominių priežasčių, ir dėl pandemijos. Nepasitenkinimas esama padėtimi turbūt natūraliai daugeliui provokuoja vidinį pyktį. Ar situacija šalyje padidina smurto tikimybę tarp artimų žmonių?
- Padidina. Ir karantinas, ir apribojimai, ir tai, kad žmonės turi mažiau laisvės keliauti, kažką daryti, išsilieti, ypač, kai buvo griežtesni ribojimai, be abejo, veikė žmones, šeimose atsirado trinties.
- Tokiu atveju reikėtų sakyti, kad dėl smurto atsakingas ne pats žmogus, o aplinka?
- Atsakomybę turėtų prisiimti visų pirma šeima, kurioje žmogus augo. Dabartinė ekonominė situacija nėra pagrindinė priežastis - o tai, kas vyko jo šeimoje, artimoje aplinkoje. Jeigu žmogus turi stabilią, sveiką psichiką, vaikystėje nėra patyręs didelių vidinių traumų, nesaugumo, smurto - esami apribojimai ir kiti nepatogumai jo neprives prie smurto.
- Ar smurtą galima susieti su lytimi? Ar tikrai vyrai yra pagrindiniai smurtautojai?
- Būna ramių, švelnių vyrų, būna agresyvių, dominuojančių moterų. Bet žvelgiant statistiškai, į fizinį smurtą, mojavimą kumščiais visgi labiau linkę vyrai. Psichologinis smurtas pasiskirsto tarp lyčių tolygiau. Moterys dažnai turi aštresnį, kandesnį liežuvį ir labiau naudojasi tuo ginklu.
- Ar lyčių stereotipai patys savaime - kad vyras yra stiprus, karys, o moteris nuolaidi, švelni, - kai kurių žmonių negali pastūmėti atitinkamai elgtis, t.y. smurtauti?
- Vargiai. Pasikartosiu, esmė yra tai, kaip žmogus užaugo, ką matė ir patyrė vaikystėje. Jeigu žmogaus viduje yra agresija, ji vis tiek kur nors išlįs - ar šeimoje, ar aplinkoje.
- Jeigu žmogus pats suvokia, kad agresija yra problema - pakelia ranką prieš artimą žmogų, po to gailisi, bet nieko negali su savim padaryti, - ar yra būdų sau padėti, suvaldyti tą vidinį žvėrį?
- Jis turėtų eiti į terapiją ir bandyti gilintis, kas su juo vyksta, dirbti su savimi. Tai pasąmoniniai dalykai, žmogus gali viską suprasti, bet jis pasąmonės nevaldo. Aš turiu klientų, kurie žino, kad negerai daro, bet kai apima emocijos, protas tampa bejėgis. Todėl reikia profesionalaus darbo, kad žmogus susivoktų ir išmoktų savo reakcijas valdyti.
Pačiam žmogui tą išspręsti labai problemiška - tai lyg pačiam išsigydyti dantį. Suvoki, kad skauda, kad yra negerai, bet pačiam nieko padaryti neįmanoma, fiziškai neprieisi. Tas pats ir ten, kur yra giluminės psichologinės problemos - žmogus negali jų pats išspręsti.
Jeigu žmogus agresyvus tampa tik išgėręs, o visais kitais atvejais sugeba valdyti procesą - tada jis gali sau padėti: mesti gerti.
- Ar tiesa, kad jeigu žmogus vieną kartą pakėlė ranką, ją kels ir toliau? Ar smurtas gali būti atsitiktinumas?
- Atsitiktinumo čia nebūna. Būna tik taip, kad žmogus suvokia, ką padarė, ir imasi su tuo dirbti. Tada tai gali pasikeisti. Bet jeigu viskas nurašoma atsitiktinumui, alkoholiui ar dar kam nors - tada tai kartosis.
Psichologą Dr. Marių Daugelavičių kalbino JURGITA NOREIKIENĖ
Lrytas.lt Gyvenimo būdo redaktorė